05 Jan Viešpatie matai, kokį ženklą, kokią garbę Tu davei.
Kunigas Darius Marcinkevičius.
Viešpatie matai, kokį ženklą, kokią garbę Tu davei.
Dėkingas esu, kad šiais metais turim galimybę susiburti kartu su Gyvojo Rožinio maldininkais į Švento Rašto grupelę Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijoje kiekvieną sekmadienį 15.00 val. ir turėti bendrystę, kurioje mes gilinamės į Dievo Žodį, atsiliepdami į popiežiaus Pranciškaus kvietimą. Šventasis Tėvas Pranciškus paskelbė Romoje, prie Šventojo Jono Laterane, 2019 metų rugsėjo 30-ąją, kad trečiasis eilinis liturginių metų sekmadienis būtų skirtas švęsti, apmąstyti ir puoselėti Dievo žodį. Parapijoje bendruomenei yra svarbus Gyvas Dievo Žodžio skelbimas. Išgirstą Dievo Žodį per šv. Mišias, skaitinius, Evangeliją, psalmę, išryškiname, išgryniname, dalinantis Švento Rašto grupelėje tuo, kas mus paliečia ir tuo, ką išgyvename. Pradėdami nuo Jobo knygos, mes toliau sėkmingai keliaujame, jau ne pirmą susitikimą. Tai tas klausimas – besąlygiškas tikėjimas, tikėjimas į Dievą, atėjimas į bažnyčią, kurio neįmanoma suvokti be mus visus apjungiančio Gyvojo Dievo Žodžio, kurį mes priimame Švč. Eucharistijoje, tai ir yra Jėzus. Norėdami suprasti Jėzų, mes turime gilintis į Dievo Žodį. Parapijos Švento Rašto grupelėje netapsime visi Biblijos specialistais, bet galime dalintis Dievo Žodžiu melsdamiesi vieni už kitus. Mes galime patirti bendrystės dvasią, kurioje giliname savo žinias.
Švento Rašto skaitymas turi tam tikras taisykles arba rekomendacijas. Skaitydami Švento Rašto ištrauką ir išgyvendami bendrystę naudojame metodus: 1. Lectio divina – atidusis skaitymas, 2. Meditatio – ką Dievas kalba man, 3. Oratio – išbūti valingame pasirinkime, 4. Contemplatio – būti kartu su Dievu.
Džiaugiuosi, kad Švento Rašto grupelėje mes ne vien tiktai gilinamės į Dievo Žodį, bet bandome suprasti, suvokti ir bažnyčios tradicijos svarbą. Taip pat nagrinėjame žmonėms iškilusius svarbius tikėjimo, moralės klausimus, kuriuos mes nebijome iškelti į dienos šviesą ir tiesiog bandyti matyti, o ką gi Jėzus pasakytų vienu ar kitu klausimu, kurie yra labai aktualūs šiai dienai, šių dienų žmogui, kiekvienam iš mūsų. Tai yra gyvas atsakas į bendruomeniškumo, bendrystės ir bendruomenės buvimą, gimimą, nes kiekviena bendruomenė – tai susibūrimas, ir ne vien tik Eucharistija, esanti centras ir visa ko pagrindas ir pamatas, bet taip pat susibūrimas pasidalinimui Dievo Žodžio. Tai yra labai stiprus išgyvenimas, kuris kiekvienam iš mūsų yra didelė Dievo malonė. Meldžiamės, kad kuo ilgiau ją turėtume ir galėtume susitikti.
Švento Rašto skaitymas paskatina Gyvojo Rožinio maldininkus, net ir vyresnio amžiaus, pradėjusiems lankyti Švento Rašto grupelę, domėtis, įsigyti ir skaityti Šventą Raštą. Tai yra įvykis, kai popiežiaus Pranciškaus mintis realizuojama gyvai. Dažnai tikėjimo praktikoje manoma, kad turiu maldaknygę, turiu rožinį, tai būsiu išganytas. Yra nuostabu, kai žmogus, gavęs gyvenimišką licenciatą ir ne vieną Jobo dramą yra atmintinai iškalęs ne Šventam Rašte, bet gyvenime, ir yra perėjęs per tai, dalinasi savo įžvalgom grupelėje, skaitydamas Šventą Raštą, ir kartais pataikydamas geriau negu kunigas. Skaitydami Dievo Žodį grupelėje bandome ne vien tik protu jį suprasti, nors toks būdas yra per daug sudėtingas, nes esame riboti Dievo kūriniai, bet bandome suprasti širdimi. Tai labiau prieinama kalba negu protas. Yra labai svarbu gyventi Šventuoju Raštu, kad kiekvienas Žodis taptų Kūnu. Kad žodis „atleidimas“, žodis „meilė“, žodis „suvokimas“, žodis „supratimas“ ir bet koks žodis, paimtas Šventam Rašte, neštų tą Gerąją Naujieną. Kad Dievo Žodis mus uždegtų, nepanardintų į dar didesnę neviltį ar nusivylimą. Būkime apsišarvavę Dievo Žodžio kalaviju. Kad tas kalavijas mus nenudurtų, nenužudytų, bet prikeltų mus iš mūsų nuodėmių, iš mūsų silpnumo, trapumo. Būkime drauge, atraskime Gyvąjį Žodį, pamilkime Dievo Žodį ir Juo gyvenkime.