Globėjai

APIE ŠVENTĄJĄ FILOMENĄ

Po 1500 metų nežinios, Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos šventės 1802 m. gegužės 24 dieną, katakombose buvo atrasti brangūs šventosios Filomenos palaikai, kai Romoje buvo kasinėjama pati seniausia – Šv. Priscilos – katakomba. Iš vienos senovinės šachtos, kurios amžius siekia bemaž apaštalų laikus, buvo kasamas smėlis. Visiškai atsitiktinai sienoje duobkasiai surado dar niekados neužtiktą karstą ant kurio plokščių buvo įrašai: PAX TECTUM FILUMINA. Tarp žodžių, ne itin dailiai, buvo nupieštos dvi strėlės, ietis, inkaras ir kažkoks lyg į leliją, lyg į deglą, panašus daiktas. Į betoną, kuriuo buvo užcementuotas karstas, įmūrytas styrojo apdaužytas indelis, kurio viduje, kaip paliudijo tyrimai, buvo likę išdžiūvusio kraujo. Be jokios abejonės, tai buvo kankinės karstas. Vyskupas ir kunigas Don Frančesko nuspręndė trylikametės šventosios Filomenos palaikus gabenti į Neapolį, Munjano parapiją kaip brangią relikviją parapijai. Vienąsyk, Motina Luiza, besimelsdama savo celėje, išgirdo švelnų balsą. Štai ką pati šventoji Filomena apie save papasakojo:

Esu mažos valstybės – Graikijos – karaliaus dukra. Mano tėvai neturėjo vaikų ir nuolat atnašaudavo aukas netikriesiems dievams, kad sulauktų palikuonių. Gydytojas Publijus pažadėjo tėvams: „Jeigu norite kūdikio, pasikrikštykite ir priimkite Jėzaus Kristaus mokslą“. Malonė lydėjo to žmogaus žodžius ir Dangiškoji šviesa apšvietė karališkosios poros protus ir suminkštino jų širdis. Praslinkus metams, sausio dešimtąją, gimiau aš ir buvau pakrikštyta Lumina (Šviesa), nes buvau pradėta ir pagimdyta Tikėjimo šviesoje. Man buvo duotas nuostabus vardas – Filomena – Šviesos Dukra, apšviesta Kristaus šviesa. Su kiekviena diena manyje augo Evangelijos dvasia. Būdama penkeriųmetų, pirmąsyk priėmiau Jėzų Kristų šventojoje Eucharistijoje. Nuo tos akimirkos mano sieloje ėmė bręsti troškimas amžinai susivienyti su savo Išganytoju, mergelių Sužadėtiniu. Eidama vienuoliktuosius metus pasiaukojau Jam įžadais. Kristaus taika mūsų namuose ir mano tėvo karalystėje buvo sutrikdyta sulaukus man trylikos metų. Išdidus ir galingas Romos imperatorius Diokletianas paskelbė Graikijai karą. Mano tėvas nuspręndė keliauti į Romą ir pasirašyti taikos sutartį su imperatoriumi. Su juo kartu keliauti į Romą reikėjo ir man. Imperatorius sutiko pasirašyti taikos sutartį su viena sąlyga, jeigu atiduos savo dukrą, Filomeną, jam už žmoną. Abu mano tėvai sutiko su tokia sąlyga ir mane įtikinėjo, kad man būtų didelė laimė tapti romėnų imperatoriene. Aš nė kiek nedvejodama atmečiau šį pasiūlymą, nes jau buvau susižadėjusi su Jėzumi Kristumi. Tėvai, suklupę prie mano kojų, prašyte prašė: „Dukrele, pasigailėk mūsų, savo tėvų. Pasigailėk savo šalies ir mūsų karalystės!“. Į šį prašymą jiems atsakiau: „Dievas ir nekaltybė yra svarbesnė. Mano karalystė ir mano šalis – Dangus“. Imperatorius Diokletianas, gavęs mano atsisakymą priimti jo pasiūlymą tapti jo žmona, užsiliepsnojo kaip koks velnias ir išrėkė tokius žodžius: „Jei nenori manęs kaip meilužio, tai būsiu tau tironas!“. Jis įsakė mane įmesti į rūmų arsenalo požemius ir nutarė mane kankinti, kad atsisakyčiau skaistybės priesaikos savo Sužadėtiniui. Trisdešimt šeštąją nelaisvės dieną, apsupta Rojaus šviesos, su mažu kūdikiu ant rankų, man pasirodė Švenčiausioji Mergelė. Ji tarė: „Dukrele, dar tris dienas kalėsi šiuose požemiuose, o ketvirtąją jau būsi išlaisvinta iš kalėjimo, iš šios sielvartos vietos.“ Kai sukako keturiasdešimtoji mano kalinimo diena, tada buvau išvesta iš požemių ir visų rūmininkų akivaizdoje buvau pririšta prie stulpo. Pamatęs, kad mano kūnas nusėtas žaizdomis ir aptekęs krauju, o gyvybė kabo ant plauko, tironas įsakė grąžinti mane į kalėjimą, kad ten ir numirčiau. Du pasirodę angelai patepė mane brangiais aliejais ir pagydė. Kitą rytą tironas buvo nustebęs, pamatęs mane visu grožiu ir sveikutėlę. Jis pamanė, kad ši išgydymo malonė priklauso Jupiteriui, mat jis išgydęs mane todėl, kad paskyręs būti jo žmona. Jis negalėdamas atimti iš manęs pačią didžiausią vertybę – mano skaistybės leliją, liepė man užkabinti ant kaklo metalinį inkarą ir įmesti į Tiberį. Tačiau Jėzus, parodydamas savo visagalybę, pasiuntė du dar gražesnius angelus, kurie nupjovė ant kaklo užrištą virvę ir inkaras įkrito į Tiberio gelmę. Ant angelų sparnų buvau išnešta ant kranto ir nė viena mano apdarų siūlė nebuvo sušlapusi. Žmonės, matę šį įvykį, atsivertė ir įtikėjo Jėzų Kristų. Tironas pamanė, kad visa tai padaryta magijos, ir, būdamas užsispyręs, liepė mane varinėti po Romą ir šaudyti strėlėmis. Pamatęs mane suvarstytą strėlėmis ir alpstančią, jis be gailesčio įsakė mane vėl įgrūsti į kalėjimą, kur mirčiau be jokios atgaivos ir paguodos. Ryte, tikėdamasis, kad jau būsiu mirusi, jis apstulbintas pamatė, jog esu trykštanti sveikata ir giedu psalmes Dievo garbei. Nakčia Visagalis man leido saldžiai pamiegoti, o mano kūnas buvo pateptas kvapniais aliejais. Tironas mane apšaukė ragana. Manydamas, kad raganavimas neįveiks ugnies, šauliams liepė įkaitinti strėles iki raudonumo ugnyje. Mano Sužadėtinis išgelbėjo mane ir iš tokių kančių. Strėlės, atskridusios lig manęs, vėl sugrįžo iki šaulių ir šešis iš jų pervėrė, o tie mirė vietoje. Tironas liepė man nukirsti galvą. Šitaip mano siela, triumfuodama ir besidžiaugdama, pasiekė Dangų.

Kiekviena istorija apie šventąją Filomeną plito kaip gaisras per išdžiūvusį mišką: apie gangrenuotos rankos išgydymą, apie sergančio nešėjo ligą, apie šviesos spindulį kelyje, apie pasunkėjusią ir vėl palengvėjusią relikvijų skrynią, apie viesulą, negalėjusį užpūsti žvakių, taip pat apie lietaus sudrėkintus perdžiūvusius laukus.

Per 35 metus nuo šių relikvijų atradimo galingu užtarimu įvyko tiek daug nuostabių dalykų, kad ši jauna Graikijos princesė buvo pakelta į altorių garbę ir praminta nepaprastąją XIX amžiaus stebukladare.
Popiežius Leonas XII šventosios Filomenos garbei leido statyti altorius ir bažnyčias.

Popiežius Grigalius XVI iškilmingai paskelbė Šv. Filomenos garbei skirtą šventę, taip pat į brevijorių įterpė maldas. Šitaip ji buvo pradėta viešai garbinti visame pasaulyje.
Popiežius Pijus IX per specialiąsias pamaldas, kai Gyvojo Rožinio nariai klūpojo prie jo šventenybės kojų, suteikė ypatingą palaiminimą ir nuo šiolei Gyvasis Rožinis yra Šv. Filomenos globoje.

Cecilija Holak
Pasaulinė Gyvojo Rožinio Šv. Filomenos draugija