Istorija

Gyvojo Rožinio maldos draugijos Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijoje įkūrimo istorija.

Artėjant trečiąjam naujosios eros tūkstantmečiui, popiežius Jonas Paulius II kvietė tikinčiuosius karštai melsti Viešpaties šviesos ir pagalbos jau netolimo 2000 Jubiliejaus pasirengimui, ragino vyskupus ir jiems patikėtas bažnytines bendruomenes atverti širdis Šventosios Dvasios vadovavimui:

„Ji sustiprins ir pagilins mūsų tikėjimą ir padės atsidavusiai švęsti didį Jubiliejaus įvykį. Šį visos Bažnyčios įsipareigojimą patikiu Marijos, Atpirkėjo Motinos, užtarimui. Ji, mylinti Motina, bus kelrodė žvaigždė į Didįjį trečiojo tūkstantmečio Jubiliejų einantiems krikščionims ir lydės juos į susitikimą su Viešpačiu. Nuolankioji Nazareto moterie, kuri prieš du tūkstančius metų padovanojai pasauliui Įsikūnijusį Žodį, vesk naujojo tūkstantmečio žmoniją link To, kuris yra ``tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų`` (Jn 1,9).

Brangūs broliai ir seserys! Rožinis – lobis, kurį reikia atrasti. Tokia lengva ir kartu tokia turtinga malda tikrai nusipelno, kad ją iš naujo atrastų krikščionių bendruomenė. Padarykime tai ypač šiemet, priimdami šį pasiūlymą kaip patvirtinimą krypties, nužymėtos Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte, iš kurio daugelis dalinių Bažnyčių sėmėsi įkvėpimo savo pastoraciniams projektams, planuodamos užduotis artimiausiai ateičiai.

Kreipiuosi pirmiausia į jus, mieli episkopato broliai, kunigai ir diakonai, taip pat į jus, pastoracijos darbuotojai, einantys įvairias pareigas, idant asmeniškai patyrę rožinio grožį, taptumėte veikliais jo iniciatoriais.

Tikiu, kad ir jūs, teologai, po tikslių ir kartu išmintingų apmąstymų, grindžiamų Dievo žodžiu ir dėmesingų krikščioniškosios liaudies gyvenimui, atskleisite šios tradicinės maldos dvasinius turtus ir pastoracinę vertę.

Dedu viltis į jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, ypatingu būdu pašaukti kontempliuoti Kristaus veidą Marijos mokykloje.

 

Atsigręžiu į jus, visų luomų broliai ir seserys, į jus, krikščioniškosios šeimos, į jus, ligoti ir pagyvenę žmonės, į jus, jaunuoliai: su pasitikėjimu vėl imkite į rankas rožinio vėrinį, iš naujo atverdami jį Šv. Rašto šviesai, harmonijoje su liturgija, jūsų kasdienio gyvenimo kontekste.

Tenevirsta mano kreipimasis negyva raide! Įžengdamas į dvidešimt penktus popiežiavimo metus, aš atiduodu šį Apaštališkąjį laišką į išmintingas Mergelės Marijos rankas, dvasiškai lenkdamasis priešais jos paveikslą puikioje šventovėje, kurią jai pastatydino pal. Baltramiejus Longas, rožinio apaštalas. Mielai pasisavinu jaudinančius žodžius, kuriais jis užbaigia garsųjį Prašymą Šventojo Rožinio Karalienei:

“O rožini, palaimintas Marijos, švelnioji grandine, jungianti mus su Dievu, meilės ryšy, vienijantis mus su angelais, išminties bokšte, atsilaikantis prieš pragaro antpuolius, saugusis uoste jūros katastrofoje, daugiau tavęs nebepamesime. Tu būsi mūsų paguoda merdėjimo valandą. Tau skiriamas paskutinis gęstančio gyvenimo bučinys. Ir paskutinis garsas mūsų lūpose bus tavo malonus vardas, o Pompėjos Rožinio Karaliene, o brangiausioji mūsų Motina, o Nusidėjėlių Gynėja, o Aukščiausioji Nuliūdusiųjų Paguoda! Būk palaiminta visur, šiandien ir visada, žemėje ir danguje”.

Atsiliepiant į šį popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimąsi, 2000 m. gruodžio 26 d. Šv. arkangelo Rapolo parapijos klebonas kunigas Valentinas Virvičius subūrė tuo metu veikiančius septynis rožinio būrelius, kurių kiekvieną šiai maldai vienijo 15 maldininkų, įkurdamas Gyvojo Rožinio maldos draugiją, patvirtindamas įstatus ir tvarką, kuriai pritarė visi Gyvojo Rožinio maldos draugijos nariai. Kiekvienas narys įsipareigojo:
  • kiekvieną dieną sukalbėti jam skirtą slėpinį draugijos nurodyta intencija;
  • kiekvieną sekmadienį dalyvauti rožinio maldoje ir vakaro Šv. Mišiose Gyvojo Rožinio maldos draugijos narių intencija ir kitomis svarbiomis intencijomis;
  • dalyvauti Šv. Mišiose ir laidotuvėse, mirus nariui ar jo artimiesiems: tėvams, broliams, seserims, vaikams;
  • kiekvieną mėnesį skirti piniginę auką (nenustatyto dydžio) Gyvojo Rožinio maldos draugijos reikmėms: Šv. Mišioms, dvasinės labdaros akcijoms paremti, aplankant sunkiai sergančius, organizuojant piligrimines keliones;
  • aktyviai dalyvauti bažnyčios veikloje;
  • ugdyti asmeninį dvasingumą;
  • gyventi pavyzdingai dorą gyvenimą.

Parapijos klebonas Valentinas Virvičius šios draugijos organizuojamai veiklai ir susirinkimams pirmininkauti skyrė Gyvojo Rožinio maldos draugijos narę Raimondą Liepienę. Būrelių nariai išrinko būrelių vadoves, kurios sudarė narių sąrašus kasdienei rožinio maldai, kas mėnesį paskirstant nariams rožinio maldos slėpinius.
Kasmet spalio 07 d. iškilmingai švenčiant Švč. Mergelės Marijos Rožančinės šventę, kurią įsteigė 1573 m. popiežius Grigalius XIII minint Rožančiaus pergalės metines – mūšį prie Lepanto, Gyvojo Rožinio maldos draugija skelbia bendruosius visų narių susirinkimus.

Simboliai:

Gyvojo Rožinio maldos draugijos himnas – giesmė „Su galinga rožančiaus malda“ (Liturginis maldynas, LVK 2007), kuria pradedami renginiai.
Gyvojo Rožinio maldos draugija gali turėti savo vėliavą, nešamą iškilminguose renginiuose, šventėse, ir piligriminėse kelionėse.

Laikotarpį nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2003 m. spalio mėnesio popiežius Jonas Paulius II paskelbė Rožinio metais, siekdamas, kad visus metus įvairiose krikščioniškose bendruomenėse būtų ypatingai populiarinama ši malda ir atskleidžiama jos vertė:

„Šį pastoracinį nurodymą aš patikiu įvairių bažnytinių bendruomenių iniciatyvai. Taip darydamas noriu ne apsunkinti, bet veikiau suvienyti ir sutvirtinti dalinių Bažnyčių pastoracijos projektus. Esu tikras, kad šis nurodymas bus priimtas didžiadvasiškai ir stropiai. Visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinis veda į pačią krikščioniško gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos galimybę“.

2002 metais popiežius Jonas Paulius II įvedė antrąją rožinio dalį „Šviesos slėpiniai“.
Įvedus šį pakeitimą, reikėjo pertvarkyti visus veikiančius Gyvojo Rožinio maldos draugijos būrelius, kurių kiekvienas turėjo apjungti rožinio maldai ne 15 narių, o 20 narių. Įgyvendinus šį pakeitimą, Gyvojo Rožinio maldos draugiją vienijo šeši rožinio maldos būreliai, kurių kiekviename meldėsi po 20 narių.

Visos šios permainos neaplenkė nei vieno Gyvojo Rožinio maldos draugijos nario, o pareikalavo dar didesnio uolumo ir pastangų ugdant pamaldumą tikinčiųjų tarpe.
Skatinant maldai į Švč. Mergelę Mariją, sesuo vienuolė Emilija Rimšelytė EJS pakvietė visus Gyvojo Rožinio maldos draugijos narius išmokti giedoti rožinį. Daugeliui tai atrodė neįgyvendinamu siekiu. Tačiau, diena po dienos, pasitikint Dievu ir nuoširdžiai meldžiantis Dievo garbei ir Švč. Mergelės Marijos šlovei, giedamas rožinis tapo gyvenimo džiaugsmu, šviesa, viltimi ir garbe dar labiau sustiprinusia dvasinę narių bendrystę.
Nuo 2007 metų parapijoje Gyvojo Rožinio maldos draugijos veikla rūpinasi Dvasios vadovas klebonas Arūnas Kesilis, kuris patvirtino naują įstatų redakciją papildydamas kiekvieno Gyvojo Rožinio maldos draugijos nario įsipareigojimus:

  • priimti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės nuolat atsiliepiant į Viešpaties kvietimą „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“;
  • rūpintis, kad sergantys Gyvojo Rožinio maldos draugijos nariai priimtų Ligonių sakramentą;
  • kiekvieną penktadienį dalyvauti Švč. Sakramento Adoracijoje giedant rožinį;
    skleisti tikėjimo tiesas bei Gyvąjį rožinį;
  • savanoriškai dalyvauti karitatyvinėje veikloje;
  • dalyvauti bendruose Gyvojo Rožinio maldos draugijų susitikimuose, konferencijose, rekolekcijose parapijoje, dekanate, arkivyskupijoje, sušauktuose metiniuose kongresuose, sąskrydžiuose.

Gyvojo Rožinio maldos draugijos tikslas: mąstomąja malda kontempliuoti Kristaus veidą, Dvasioje klausantis Tėvo balso, nes “niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas” (Mt 11, 27).

Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške ROSARIUM VIRGINIS MARIAE rašo:

„Rožinis tarnauja šiam idealui, atskleisdamas ``paslaptį``, įgalinančią lengviau atsiverti giliam ir patraukiančiam Kristaus pažinimui. Galima tai pavadinti Marijos keliu. Tai Nazareto Mergelės, tikinčios, tylinčios ir besiklausančios moters pavyzdžio kelias. Kartu tai kelias marijiškojo maldingumo, kurį gaivina Kristų ir jo Švenčiausiąją Motiną siejančio nenutraukiamo ryšio įsisąmoninimas: Kristaus slėpiniai tam tikra prasme yra jo Motinos slėpiniai net tada, kai ji tiesiogiai su jais nesusijusi, jau vien dėl to, kad ji gyvena juo ir dėl jo.“