Kristus ir mes Kristuje!

Rožinio Dievo motina

Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“.

Šis vedinys paaiškina šios maldos Marijai kilmę. Tryliktajame amžiuje didikai paprastai apvainikuodavo savo mylimąsias rožių vainikais. Tuo metu buvo populiarus kurtuazinis reikalavimas, kad riteriai prisiektų ištikimybę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Iš čia – paprotys „vainikuoti“ Švenčiausiąją Motiną, uždedant rožių vainiką ant jos atvaizdo arba dovanojant dvasinį „rožių vainiką“ rožinio malda.

Būtent tuo laikotarpiu Domingas de Guzmanas, tapęs žinomas šventojo Dominyko vardu, atvyko į Pietų Prancūziją sakyti pamokslų sektantams albigiečiams. 1208 metais, melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija išmokė jį kalbėti visą rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos bei nuodėmės.

 

Apie didžiulę rožinio galią netrukus sužinojo visas krikščioniškasis pasaulis. Šventasis Tomas Akvinietis (apie 1225–1274) sakė pamokslus apie rožinį, jam didžiai pasišventę buvo šventieji Pranciškus Salezas (1567–1622) ir Jonas Vianėjus (1786–1859). Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis (1673–1716) rašė: „Rožinis yra galingiausias ginklas, paliečiantis Širdį mūsų Atpirkėjo Jėzaus, kuris myli savo Motiną“. Vėlesniaisiais laikais palaimintasis tėvas Pijus (1887–1968) dažnai kalbėjo apie rožinio maldos veiksmingumą, jis sakė: „Rožinis yra mano ginklas“.

 

Pirmasis Rožinio kryžiaus žygis įvyko 1571 metais; jį pradėjo popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų. Priešininkų laivynams pagaliau susidūrus, už pergalę buvo dažnai kalbamas rožinis ir spalio 7 dieną krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“. Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 dieną Pergalės Dievo Motinos švente.

 

Po dvejų metų popiežius Grigalius XIII šią šventę pavadino Šventojo Rožinio švente, perkėlė ją į pirmąjį spalio sekmadienį ir leido ją švęsti bažnyčiose, kuriose yra rožinio altorius. 1716 metais krikščionių pajėgos vėl nugalėjo turkus Vengrijoje. Kaip tik tuo metu popiežius Klemensas XI suteikė teisę švęsti šią šventę visoms bažnyčioms. Vėliau popiežius Pijus X vėl atkėlė šią šventę į spalio 7 dieną. 1960 metais ji buvo pavadinta Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos, o 1969 metais – Rožinio Dievo Motinos švente. Dabar ją privaloma minėti, o spalio mėnuo skirtas Rožiniui.

 

Devynioliktajame amžiuje tapo populiarus pasiaukojimas Pompėjos Dievo Motinai, ir tai prisidėjo prie Rožinio sklaidos. Dvidešimtajame amžiuje Dievo Motinos pasirodymai Fatimoje šį pasišventimą dar plačiau paskleidė. 1917 metų spalio 13 d. Fatimos Dievo Motina pasakė vaikams: „Aš esu Rožinio Motina. Atėjau įspėti tikinčiuosius, kad jie taisytų savo gyvenimą ir prašytų atleidimo už nuodėmes…. Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną“.

 

Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją, Rožančiaus karalienę. 
Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai, iš netoliese esančio Aljustrel kaimo, Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso ir staiga joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.

 

1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu, Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik paauglių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir, galiausiai, paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų.

 

1917 metų spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Apsireiškusią Mergelę Mariją matė tik trys vaikai. Septyniasdešimties tūkstančių žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė apsireiškimą lydėjusius kitus nepaprastus reiškinius: saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad saulė dideliu greičiu skrieja link žemės. Ir tai nebuvo tik įvykio dalyvių haliucinacija, nebuvo kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas nepaprastas, meteorologijos dėsniams prieštaraujantis reginys buvo nufotografuotas ir nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien.
Trys vaikai savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiškumo. Ypač mažasis Pranciškus Marto labai sielojosi, kad žmonės savo elgesiu įžeidžia Jėzų. Pasibaigus Marijos apsireiškimams jis karštai meldėsi ir kitiems aiškino, kad savo malda nori paguosti ir nuraminti įžeistą Jėzų.

 

Amžiams bėgant daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – iš pradžių penkiolikos, dabar jau dvidešimties paslapčių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. O Marija visada vykdo šventajam Dominykui duotus rožinio pažadus, teikdama ypatingas malones, globą ir kitokią palaimą visiems, kas jai tarnauja su pasitikėjimu kalbėdamas rožinį.

Tradicinė malda
Pažvelk į mane klūpantį prie tavo kojų, nekaltoji prasidėjusioji Jėzaus Motina, kuri džiaugeisi vadinama Rožinio Karaliene Pompėjos slėnyje. Džiaugsminga ir pilna dėkingumo širdimi grįžtu pas tave, savo dosniausiąją geradarę, brangiausiąją Valdovę, savo širdies Karalienę, beribe meile mylinčią tikrąją Motiną. Dejavau iš skausmo – išgirdai mano verksmą; liūdėjau – paguodei mane; buvau tamsiame mirties slėnyje – suteikei man ramybę. Mano sielą sukaustė sielvartas ir mirties baimė, o tu, brangioji Motina, kartą į mane gailestingai pažvelgusi nuo savo sosto Pompėjoje, grąžinai man linksmybę. Ar buvo kada neišklausytas tas, kuris su pasitikėjimu į tave kreipėsi?! Jei tik visas pasaulis žinotų apie didį tavo gerumą, meilingą tavo užuojautą kenčiantiesiems, visa kūrinija melstų tavo pagalbos! Tešlovina tave per amžius žmonės žemėje ir angelai danguje, Mergele, Pompėjos Karaliene.
Iš maldų knygos Raccolta Naujoji malda
Brangioji Motina, vainikuoju tave savo apmąstymų apie tavo šventą gyvenimą vainiku: balta rožė – tavo tyrumo, geltona rožė – tavo džiaugsmo, purpurinė rožė – tavo karaliavimo, žydra rožė – tavo sielvarto, raudona rožė – tavo kančios atminimui. Šiuo ypatingu „rožynu“ skatink mane gerbti gyvąjį tavo atminimą, sekti tavo pavyzdžiu ir tavo dvasia, kad mano, kaip ir tavo, gyvenime viešpatautų dorybė ir džiaugsmo pilnatvė. Amen.