Dvasinis pokalbis su kunigu Dariumi Marcinkevičiumi

Dvasinis pokalbis su kunigu Dariumi Marcinkevičiumi

KĄ DIEVAS KALBA MAN?

 

        Manau, kad šiandien dienai svarbu klausti savęs, kuo ypatingas šių metų Gavėnios, Velykų laikas? Atrodytų lyg Dievas duoda išbandymą, kurį mes galime pavadinti pandemija, Covid 19 liga. Būti visiškai abejingam arba tiesiog sakyti, kad nieko čia nenutiko… viskas vyksta įprasta vaga ir yra kontroliuojama – turbūt nebūtų visiškai tiesa. Karantinas, pandemija, pasaulyje didelis skaičius susirgimų, nežinant, kokia tėkme viskas vyks Lietuvoje, yra pagrįstas nerimas ir nežinomybė.

Atrodytų santykiuose su pačiais artimiausiais žmonėmis galima išgyventi įvairiausius išbandymus, sunkumus… daugiau turim laiko būti namuose. Negalima sakyti, kad Dievas leidžia žmogui labiau susikoncentruoti ties visiškai žmogiškais dalykais: mūsų ateities perspektyvomis, darbu ar nedarbu, būsime sveiki ar būsime paliesti tos ligos. Visais laikais žmogus yra kviečiamas į tą atvirą ir nuoširdų santykį su Dievu. Šiandien mes kaip tik turime nebijoti, bet drąsinti save žodžiais, kad Jėzus yra šalia manęs. Jis yra šalia manęs mano vienatvėje, mano karantine, mano izoliacijoje, kurioje turiu būti, nes taip reikia. Dievas ir Gavėnios laike, ir Advento laike trokšta iš mūsų to nuoširdaus Jo ieškojimo ir Jo atradimo. Mes kiekvieną dieną iš naujo atrandame Dievą, iš naujo atrandame Jo begalinę meilę kiekvienam žmogui. Ir dabar, kai patiriame įvairiausius išbandymus, tas meilės atradimas jis dar ir dar kartą mums primena, kad Dievas turi planą mūsų gyvenime ir žmonijos gyvenime. Tiktai dabar klausimas, ar žmogus ieškos Dievo? Kaip atrodys mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Juo, jeigu mes patys susirgsime ta liga? Ir manau, kad bažnyčios, kurios šiomis dienomis yra atviros individualiam lankymui, turi būti ta vieta, kur žmogus turėtų ne vien tik apsidrausti, ne vien tik uždegti žvakutę ar paprašyti šventojo užtarimo, bet turėtų nuoširdžiai ieškoti Dievo. Mes šiandien turime tą didelį, didelį klausimą, o kokio gi Dievo mums reikia? Ar Dievo, kuris pildo mūsų vien tiktai prašymus, norus? Ar Dievo, kuris kaip ir Jobui – Senojo Testamento personažui – leidžia pereiti tam tikrus gyvenimo išbandymus tam, kad mes galėtume dar labiau išgryninti savo tikėjimą, išgryninti savo intenciją tikėjimo atžvilgiu?

Skaitau skaitinį iš Šventojo Rašto, pranašo Malachijo knygos (Mal 3,19): “Viešpaties diena arti. Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi ižūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins – kalbėjo Galybių  VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos!”. Vis klausiu savęs, ar šių dienų pasaulinė pandemija nėra Dievo rykštė išbandant mūsų tikėjimą ir kantrybę Gavėnios metu – pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpyje, skirtam Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti? Kokia būtų Jūsų, kaip dvasininko, interpretacija atsakant į šį ir kitus klausimus?

Manau, kad ne. Manau, kad Dievas yra begalinė meilė. Meilė negali bausti ir nemoka bausti. Dievas gali leisti žmogui susidurti su vienu, ar kitu išbandymu. Ir šiandien, kai mes trokštame klausti, ar pandemija nėra Dievo rykštė? Jau manyčiau, kad Dievas galėtų mus tiek daug kartų nuplakti ir tiek daug kartų galėtų, kokiu nors būdu, atnešti mums skausmo. Ir man atrodo, kad didžiausia šiandieninio pasaulio “pandemija” arba “rykštė” yra tai, kad žmogus nori būti pats sau Dievas, nori būti pats tas, kuris priima sau ir sprendžia, kas yra gėris, kas yra blogis. Rykštė yra bausmės įrankis. Jėzus miršta ant kryžiaus tam, kad visiems laikams mus išgelbėti ir dovanoti Amžinąjį gyvenimą. Bausmė – Kryžiaus medis – tapo ne bausmės įrankiu, bet tapo meilės įrankiu. Liga gali būti panaudota mūsų tikėjimo išgryninimui. Keturis metus dirbau Respublikinės Šiaulių ligoninės kapelionu, anksčiau – Vilniaus Santariškių klinikų kapelionu, ir mačiau daugybę žmonių, kurie būdami sveiki, energingi kaip daugelis iš mūsų dar sausio mėnesį turėjome grandiozinių planų, galvojome, ką mes nuveiksime balandį, gegužę ar birželį. Ir staiga, kovo pradžioje, susiduriam su tuo, kas sako: Dėmesio! Gyvensim kitaip! Ir būtent liga daugeliui žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelyje, tai buvo tokiais savotiškais amerikietiškais kalneliais. Žmogus pradžioj sakydavo: Dieve, aš dabar maištausiu! Aš dabar mažiau tikėsiu! Aš dabar mažiau…, nes, kodėl būtent man? Kodėl man, kai tik keturiasdešimt, galbūt kai tik trisdešimt, ar kai keturiasdešimt penki, tu man leidi patirti kažkokius skausmus. Tu leidi patirti tą nežinomybę. Laukiu atsakymo rezultatų ir nežinau, gal… gal piktybinis, gal nepiktybinis navikas. Ir kai žmogus nueidavo tą ilgą kelią link savo gyvenimo Golgotos, kurioje išvargintas ir iškankintas mirdavo, tai matydavau jo akyse begalinį persikeitimą, begalinį kažkokį tai išgyvenimą, kuriame žmogus vis tiktai suprasdavo, kad ta kančia nebuvo nemokama arba ta kančia nebuvo nereikalinga. Ir kai mes dažnai klausiame, čia amžinas klausimas, kodėl Dievas leidžia žmogui kentėti? Esu skaitęs, kad be kančios žmogus nelabai suprastų, iš tikrųjų, tą gyvenimo pilnatvės prasmę ir tai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų turime kentėti, susirgti, būti nepagydomai sergantys, bet Dievas kančioje kalba. Ir manau, kad šis laikotarpis, kurį mes išgyvename, tai turi būti daugiau vilties, daugiau šviesios, gražios Dievo pasitikėjimo intencijos laikas, o ne būtent tai, kad: Dieve, ką tu dabar darai su mūsų gyvenimais?

Manau, kad šiandien dienai puikiai suprantame, kad Senąjame Testamente mes galime atrasti daugybę žydų tautos – išrinktos tautos – susidūrimo su Dievo išbandymais. Tie išbandymai labai dažnai  buvo kaip rezultatas, kaip galutinis tikslas tų žmonių – išrinktos tautos – pasirinkimų, nes jie garbino stabus  ir Dievas tiktai primindavo, kad turite galimybę atsiversti.

Ir aš labai tikiu, kad šios Velykos bus dar gražesnės, nes žmonės supras, kad Dievas netapo tolimesnis. Dievas nenutolo nuo žmogaus, bet Dievas dar labiau priklaupė prie kiekvieno ligonio, kenčiančio ar vienatvėje esančio žmogaus. Tiktai šis laikas negali būti suprantamas kaip palaiminimu arba Dievo malonės laiku. Bet aš tai pavadinčiau Dievo malonės laikas visiems mums ir būkime labai nuoširdūs kiekvienas, nes lengva pasitikėti, kai nėra didesnio pavojaus, kai nėra  didesnio išbandymo.

Kaip sunkiu šių dienų išbandymų metu sustiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, atsikratyti nuolat persekiojančios baimės ir nerimo, kylančio iš nežinios? 

Dabar šis laikas, kurį išgyvenam, yra istorinis ir kunigams, ir pasauliečiams. Esu skaitęs komentarą, kad kunigai yra pasislėpę, o galėtų būti arčiau ligonių, arčiau sergančių. Mes tiesiog bandome įsiklausyti į Vyriausybės kvietimą, kaip ir kiekvienas pilietis laikytis tam tikrų reikalavimų kovojant su epidemija, ir suprantam, kad jeigu kunigas ligoninėje dalintų Švenčiausią Sakramentą sergantiems pandemija, greičiausiai po vieno tokio atėjimo jau būtų izoliuotas. Tai yra nauji iššūkiai, kuriuos mes turėtume apsvarstyti, renovuoti pandemijai pasibaigus, ir tarnaudami Dievui ir žmonėms galėtume būti arčiau žmonių, arčiau sergančių, kenčiančių ir vienišų ir tų, kuriems reikalingas Dievo užtarimas ir pagalba.

Kaip neprarasti vilties ir sielos ramybės tikėjimo pagalba, kai ėmė ryškėti naujos rimtos pandemijos pasekmės: vis daugėja sergančiųjų, gulinčių ligoninėse, kenčiančių, mirštančių?

Didėja bado grėsmė, nes žmonės neturi darbo, daugybė atskirtų ir uždarytų karantine senolių ir vaikų. Sugrudusiomis širdimis verkiame kartu su Viešpačiu.

Popiežius Pranciškus kasdien kviečia melstis už ligonius, už kalinius ir nekaltai nuteistus, už atstumtuosius ir prarandančius viltį. Mūsų bendruomenės misija yra melstis prašant Dievo pagalbos  visiems žmonėms, kurie šiuo metu praranda darbą, kurie neturi galimybės suteikti socialinių, būtiniausių garantijų savo šeimai, savo vaikams, kad žmonės nepultų į neviltį. Karantino laike mes turime drąsinti vieni kitus ir ne tik drąsinti, bet ir būti maldos apaštalais. Malda ir tikėjimas šiandien ypatingai yra reikalingi užtariant kenčiančius.

Šv. Rokas laikomas sergančiųjų AIDS bei kitomis epideminėmis ligomis globėju.

Ką galėtumėte daugiau atskleisti apie šio šventojo gyvenimą?

Nuo 1327 m. Šventas Rokas yra laikomas sergančiųjų globėju ir dažnai bažnytiniame mene yra simbolizuojamas su juoda dėme virš kelio (maro požymiu), lazda ir kelionmaišiu (piligrimo simboliai), Gotardo šunimi, laikančiu duonos kepalą ir angelu sargu. Yra tokia graži legenda apie Šventą Roką. Kilus maro epidemijai Europoje metu, Rokas, neturėdamas savo namų ir žmogiškos šilumos, globojo ir gydė ligonius, kurie buvo užkrėsti ligos. Slaugydamas sergančius Pjačensos miestelyje, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau šioje situacijoje Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas. Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutiniai išgydė.

Manau, kad dabar, pandemijos metu, mes ypatingai turime šauktis Šv. Roko užtarimo ir globos. Bet vėlgi, jokiais būdais nepamirškime ir savo krašto šventųjų: Šv. Kazimiero, palaiminto arkivyskupo Teofiliaus Matulionio. Vyskupų konferencijos esame kviečiami kasdien melstis į Šventąjį Juozapą –

globėją visų šeimų ir visų žmonių. Mūsų malda bus veiksminga tiek, kiek mes įdėsime joje širdies ir manau, kad tiek pandemijos, tiek sudėtingesnės situacijos metu žmogus meldžiasi nuoširdžiau, nes mes vis tik esam tie žmonės, kurie, kai yra gerai, sakome: ačiū Dievui, kad esi!, bet kartu, tarsi, Dievas, yra truputėlį tolėliau. Pamoksle esu sakęs, ką Šv. Augustinas apie tai sako, kad Dievas ne vien tik danguje, bet Dievas yra kiekvieno iš mūsų širdyje ir tik širdies gilumoje mes atrandame Jį. Be to, tam reikia pastangų ir noro ir manau, kad pandemijos laikas mobilizuos ne tik medikų bendruomenę, ne tik mūsų vyriausybę, bet mobilizuos ir mus tikinčiuosius, kad mes stengtumės matyti stokojančius, tuos žmones, kurie prašo mūsų maldų. Prisipažinsiu, kad dabar aukojant šv. Mišias, žvelgiau į tuščią bažnyčią, į kažkokią kamerytę, kurios dėka galima aplankyti namus mūsų parapijiečių ir visų žmonių, kurie tuo metu jungiasi mūsų parapijos feisbuko paskyroje. Tai irgi yra tam tikra malonės valanda kada mes net negalėjom pagalvoti, kad tokiu būdu mes eisime šį Gavėnios laiką, šį Velykų laiką. Visa tai, kas dabar yra – Dieve ačiū, Dieve padėk, Dieve lydėk, Dieve nepalik mūsų. Amen.

Nuoširdžiai dėkoju Jums už atsakymus į užduotus klausimus.

Gyvojo Rožinio maldos draugijos pirmininkė Raimonda Liepienė.                       

                                            

Klausimus rubrikai galite siųsti el.paštu: roziniodraugija@gmail.com