05 Jan Motina Vilties, melskis už mus!
Motina Vilties, melskis už mus!
Šventosios Dvasios įkvėpti, šių metų rugsėjo 12 d. organizavome įsimintiną piligriminę kelionę į Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus Šiluvoje. Tą dieną Šv. Mišios buvo aukojamos už jaunimą ir katalikiškas bendruomenes. Kreipdamasis į susirinkusius piligrimus, vyskupas Rimantas Norvila savo homilijoje sakė: Jėzus kalbėjo savo mokiniams: kur du ar trys, susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų. Šiais žodžiais bene geriausiai nusakyta, kas jie yra toji krikščioniška bendruomenė. Dar kitaip galėtume pasakyti, jog tai tikinčiųjų susibūrimas, kuriame taip pat dalyvauja Viešpats, kuris yra gerbiamas ir laukiamas. Tokia krikščioniška bendruomenė jos nariams yra ir tvirta atrama gyvenime. Joje sulaukiama sustiprinimo, padrąsinimo, o jei reikia ir paguodos. Tokia bendruomenė yra ir tarpusavio pasitikėjimo erdvė. Drauge kiekvienam žmogui labai svarbi patirtis, kuri gaivina ir sustiprina. Ji kartu yra ir žmogiško augimo ir dvasinio brendimo laukas, kuriame išsiskleidžia krikščioniškosios vertybės ir dorybės. Ir tuo būdu mumyse jos tarpsta, skleidžiasi. Tokia bendruomenė paprastai yra ir maldos mokykla bei jos skatintoja, įkvepėja daryti gerus darbus. Tikinčiųjų bendruomenė, į kurią kviečiamas Viešpats, tampa ir dvasinio džiaugsmo versme. Ji taip pat ir užtikrintas kelias į artimesnę bendrystę su Dievu. O tai mus nuosekliai perkeičia ir daro vis panašesnius į Dievo vaikus. Vis kelia aukštyn. Kaipgi, tiek daug, ir dar daug nepaminėtų gerų dalykų per krikščionišką bendruomenę mums ateina. Koks čia virsmas, koks čia to keitimosi ir kilimo aukštyn būdas ir kelias. Kad geriau tai perprastume, pasiremsiu popiežiaus Pranciškaus karantino, sustingdžiusio pasaulį metu pasakytais žodžiais. Šių metų balandžio 21 d. popiežius Pranciškus, komentuodamas Jono Evangellijos mintis apie atgimimą iš aukštybių, kalbėjo: atgimti iš aukštybių reiškia gimti turint Šventosios Dvasios galią. Būtent Ji iš viršaus vykdo pokyčius, virsmus, atgimimus. Šventoji Dvasia sugeba padaryti stebuklus, dalykus apie kuriuos net negalime pagalvoti, sakė popiežius. Pačioje karantino gilumoje, kai daug įprastų, kasdieninių, žmogiškų veiklų buvo apmirusių daugumoje pasaulio vietų, nežinios ir nerimo apimtus žmones popiežius skatino mąstyti apie atgimimą iš aukštybių, ateinantį veikiant Šventąjai Dvasiai. Tuo pačiu primindamas, jog būtent Šventąjai Dvasiai veikiant mumyse išsiskleidžia visokeriopas gėris, ateinantis iš aukštybių. Ir bendruomenėse, kuriose kviečiamas ir laukiamas Dievas, Šventoji Dvasia yra tas pagrindinis atgaivos dvelksmas, Jėzaus pažadėtas ir į žmonių tarpą per pirmąsias Sekmines nužengęs globėjas. Taip mums priminė ir šiose šventosiose Mišiose skaitytas antrasis skaitinys iš Apaštalų darbų knygos. Prieš pirmąsias Sekmines, prieš nužengiant Šventąjai Dvasiai, apaštalai ir Jėzaus Motina Marija, ir Ji taip pat yra išskirtinai paminėta, susiburę sėdėjo vieningai maldai. Tai vyko mažoje jų bendruomenėje. Galiausiai, nužengus Jėzaus pažadėtam globėjui, Jo mokiniai tapo perkeisti. Kas čia per magiškas žodis – perkeisti. Iš užsisklendusių, nedrąsių Jėzaus mokinių, staiga jie virto Gerosios Naujienos skelbėjais ir liudytojais, nebijodami net kankinystės, persekiojimo. Anuomet Šventoji Dvasia buvo toji galia, kurios dėka vyko tokie dideli pasikeitimai apaštalų viduje, jų mąstyme, elgesyje, žodžiuose, pasiuntinybėje. Jie Dvasios buvo išlaisvinti iš lyg tol juos kausčiusios baimės ir nežinios. Jie atsinaujino iš aukštybių. Ir mūsų visų Šiluvoje pagerbiama Švč. Mergelė Marija dalyvavo tame pačiame džiugiame pasikeitime. Tad ir Ji šiandien mums tampa krikščioniškos bendruomenės gyvybingumo, to kilimo į aukštybes, to persikeitimo liudytoja ir mokytoja. Čia Dievo Motinos šventovėje iš naujo atraskime tikinčiųjų bendruomenės, kurioje veikia Šventoji Dvasia, palaimingumą ir stiprybę. Kalbant apie tai, noriu dar kartą prisiminti popiežių Pranciškų.
Visai neseniai, šalia kitų invokacijų Marijos Litanijoje, jis pasiūlė įtraukti ir naują: Motina Vilties, melskis už mus! Marija, dalyvavusi kartu su Jėzaus mokiniais apaštalais pirmosiose Sekminėse, tos mažos bendruomenės pasikeitime, persikeitime, visai bažnyčiai yra ir Vilties Motina. Panašiai kaip ir katalikiškos bendruomenės parapijose, vyskupijose, visoje vietinėje bažnyčioje yra vilties židiniais ir tos vilties skleidėjais, skleidėjomis. Jos paskleidžia ne tik viltį, bet ir tikėjimo, Dievo meilės šviesą, liudija, jog artimesnis santykis su Dievu žmogui ypač prieinamas per tikėjimo bendruomenes. Bendrystėje išauginta ir subrandinta krikščioniška viltis ir džiaugsmas mus uždega ir skatina tuo gėriu dalintis su kitais, skleisti jį, kad būtų perkeisti daugelio žmonių gyvenimai, kad jie taptų daug prasmingesni. Kaip magnetas traukia geležį, taip tas į aukštybes keliamas ir perkeičiamas žmogus bendruomenėje, veikiant Šventąjai Dvasiai, traukte traukia kitus, šalia esančius, kurie tą gėrį, ateinantį iš aukštybių, nėra pakankamai pažinę. Jiems nėra suprantama, kaip čia tas gėris skleidžiamas, bet mato, jaučia, išgyvena, kad tai yra kažkas gražaus, gero, netgi nuostabaus. Tikėjimo bendruomenės taip pat kartu neša, kas labai svarbu mūsų dienomis, palaimą ir tų bendruomenių narių šeimoms, artimiesiems, ypač šeimoms. Jos yra nuostabia tikėjimo palaikymo galimybe, kartu gaivinančia dvasine versme. Apie tai pamastę šiandien, atitrūkę nuo visų kasdienybės reikalų ir rūpesčių, prašykime taip pat ir Švč. Mergelę Mariją padėti mums burti ir stiprinti katalikiškas bendruomenes, kad jos būtų tikra bažnyčios viltimi, tvirta atrama ieškantiems Dievo, priebėga ir sunkumuose vidinės atgaivos oaze, Viešpaties gerumą atradusiems. Amen.
Dėkojame Viešpačiui už patirtas malones ir palaimą būti visiems kartu bendrystėje, už bendrą maldą.